Korano ir Sunos (Mahometo tobulo gyvenimo būdo) turi laikytis visa žmonija. Problema, kad Koranas ir suna nėra sutvarkyti taip, jog juos būtų paprasta interpretuoti. Šariatas – tai Korano ir Sunos informacijos kodifikacija.
Šariatas dažnai vadinamas teise – šariato teise. Tačiau šariatas aprėpia kur kas daugiau nei vien teisinius klausimus. Jis taip pat apima teologiją, maldas, labdarą ir pasninką. Nėra jokio gyvenimo aspekto, kurio neapimtų šariatas. Įtraukiama ir seksas, ir kaip sveikintis, ir kaip sudaryti testamentą.
Vienas svarbiausių šariato bruožų tas, kad jis laikomas Alacho teise ir yra aukštesnis už žmogaus kurtą teisę. Islamo teisė turi valdyti kafirus (nemusulmonus), kaip ir musulmonus. Pavyzdžiui, musulmonai kelia reikalavimus keisti mūsų kultūrą, kad prisitaikytų prie islamo. Musulmonai gamyklų darbininkai reikalauja darbo pertraukų maldoms. Per ramadano pasninką reikalaujama, kad kafirai nevalgytų musulmonų akivaizdoje. Viena pagrindinių sričių, kurią siekiama suderinti su šariatu, tai įkurti atskirus šeimos teisės teismus. Problema ta, kad prisitaikymas prie šariato niekada nesibaigs.
Yra kelios šariato mąstymo kryptys, kurios skiriasi mažareikšmiais klausimais. Tačiau jos visos sutinka, kad džihadas yra reikalingas ir kad krikščionys, žydai, ateistai ir kiti kafirai yra žemesnio statuso. Šariatas draudžia kafirams prieštarauti ar ginčyti Koraną ir suną arba kritikuoti Mahometą. Peržvelgus istoriją matyti, kad šariatas naikina krikščionybę ir kitas religijas.